Marijampolės visuomenės sveikatos centro (MVSC) specialistai, vykdydami valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, šiemet patikrino 14 sporto klubų ir baseinų paslaugas teikiančių įmonių.

Tikrino ar vandenyje nėra legionelių. 12 patikrintų objektų vanduo atitiko higienos normų reikalavimus, 2 objektų vandenyje buvo aptikta legionelių, tačiau jų kiekis neviršijo leidžiamų normų.

Pirmasis legionelių sukeltas pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje nustatytas 1985 metais (retrospekytyviai).  Vėliau 2006 metais - 5 atvejai, 2007 metais- 2, 2008 metais- 2, 2010 metais - 1 atvejis.

Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos (plaučių uždegimo) ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji - Legionierių liga ir antroji - Pontiako karštligė.
 
Pontiako karštligės inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Liga pasireiškia 2 - 6 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu. Šiai ligos formai nebūdinga pneumonija.

Legionelinės pneumonijos (legionierių ligos) inkubacinis periodas 2 – 10 dienų. Liga dažniausiai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys, skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. patiria sąmonės sutrikimų, sutrinka natrio apykaita kraujyje (Schwarz-Bartterio sindromas). Mirštamumas nuo šios ligos labai svyruoja (nuo 1-80 proc.).
 
Ligos sukėlėjai – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia L. pneumophila.
 
Legionella genties bakterijos atrastos 8-ojo dešimtmečio viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1976 m. rugpjūčio mėnesį Filadelfijoje tarp Amerikos legiono suvažiavimo dalyvių, gyvenusių viename viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 221 žmogus, 34 iš jų mirė.

1977 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro mikrobiologai iš protrūkio metu mirusio ligonio plaučių išskyrė gramneigiamų bakterijų ir serologiniais metodais įrodė, kad jos yra šios ligos sukėlėjai. Vėliau šis mikroorganizmas buvo pavadintas Legionella pneumophila (plaučių legionele).

Retrospektyviai ištyrus neaiškios kilmės plaučių uždegimais įvairiose šalyse susirgusių ligonių kraujo serumus, paaiškėjo, kad legionelės ir anksčiau buvo sukėlusios ligų protrūkius Amerikoje ir Europoje. Vėliau L. pneuomophila buvo išskirtos iš aplinkos mėginių, tiriant legioneliozės protrūkius įvairiose pasaulio šalyse.

Žmogus legionelioze užsikrečia įkvėpęs aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio asmens.

Legionelės aplinkoje plačiai paplitusios: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia dauginimosi vandenyje temperatūra – 20-45 laipsnių. Žemesnėje nei 20 laipsnių ir aukštesnėje nei 60 laipsnių legionelės nesidaugina.
 
Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje kvėpavimo sistemos gydymui).

Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai. Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficito būklė yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai.

 Vaikai serga retai, naujagiamiai priskiriami rizikos grupei, jei ilgą laiką išbūna inkubatoriuje.
 
Legioneliozės profilaktika – tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas.
 
Gyventojams patariame neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos, reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus.
 
Įmonėse pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės turi būti susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50 – 60 laipnsių; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25 laipsnių; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.

Yra visas kompleksas rekomenduojamų priemonių, kaip sumažinti legioneliozės riziką apgyvendinimo įstaigose.
 
Loreta Radzevičienė
MVSC Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja

Birutė Gicevičienė
MVSC Saugos kontrolės skyriaus vedėja