Kaip žinia, liberalų partijos kalbasi tarpusavyje tik tada, kai iškyla labai siauras ir visiems aktualus klausimas. Bendraujama dalykiškai ir neperžengiant politinio korektiškumo ribų. Liberalų vadai vienas apie kitą kalba korektiškai ir stengiasi neplatinti nereikalingų emocijų ar apkalbų. Regionuose partijų skyriai dirba paraleliai ir net retkarčiais atranda galimybių bendradarbiauti. Taigi liberalų erdvėje idilė, kuri man primena sustingusią ugnikalnio lavą, – sueižėjusi, kieta ir pavojinga, nes žinai, kad po ja kunkuliuoja karštis ir ugnis.

Tad kalbėti apie ramybę santykiuose tarp Liberalų sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos bei „Taip“ judėjimo būtų klaidinga. Paviršiuje korektiškos viena kitai tiek organizaciškai, tiek ir atskirų politikų santykiuose, gilumoje partijos mato viena kitoje konkurentą ir priešininką.

Savotiškai pasiteisinama tuo, kad liberalų tarpusavio „karai“ koncentruoja tam tikrą rinkėjų dėmesio dalį į juos. Ar mes turėtume suprasti, kad visas liberalus konfliktas tėra spektaklis rinkėjams? Visi partijų skaldymosi ir jų politikų „principinių“ nesutarimų deklaravimai tėra iliuzija? Na, nemanau, nes daugelis partijų ir liberalų lyderių nesutarimų priežasčių yra realūs konfliktai ir realios pretenzijos, atvedusios į susiskaldymą ir vienas kito vengimą. Partijos atsiskyrusios ir ideologinių skirtumų nebuvimas kompensuojamas neskelbtinomis viešumoje pretenzijomis vienas kitam.

Partijų derybų nemotyvuoja net tai, kad sociologiniai tyrimai rodo visų liberaliųjų partijų pralaimėjimą būsimuose rinkimuose. Nė viena nesurenka reikiamų penkių procentų rinkėjų balsų. Visos planuoja aktyvius veiksmus ir energingą rinkimų kampaniją. Visos, matyt, yra sukaupusios atitinkamus resursus (finansinius, intelektinius, organizacinius, administracinius, informacinius ir t. t.), bet nė viena nėra tikra dėl savo pergalės ir visos yra tikros dėl savo konkurentų – kitų liberalų – pralaimėjimo.

Bet jei pažvelgtume plačiau į liberalų rinkimų galimybes, galime teigti, kad, nepriklausomai nuo jų pačių pastangų ir fantazijos, rinkimai gali būti pakankamai sėkmingi visoms trims liberalioms partijoms. Priežastis glūdi ne liberaliame lauke, o šalia – konservatorių partijos populiarumo nykime.

Reikalas tas, kad nykstantis konservatorių populiarumas kuria vakuumą rinkimų pasirinkimo diapazone tiems rinkėjams, kurie visada yra linkę balsuoti už dešinę pasaulėžiūrą. Rinkėjai, nusivylę konservatoriais, nepuls balsuoti už kairę partiją, tačiau rinksis panašesnę ir artimesnę jo vertybėms. Čia ir bus atrastos liberalų partijos kaip vienintelis likęs šansas balsuojant už dešinę.

Nemanau, kad vertinga laimėti rinkimus ne savo galimybėmis ir potencialo panaudojimu, bet stambiai politinei konkurentei (TS-LKD) apleidus pozicijas ir sukūrus palankią rinkimų situaciją centro dešinės lauke. Tačiau tokia viltis egzistuoja, ir visi supranta, kad kuo labiau silpnės konservatoriai, tuo daugiau šansų atsiranda liberalams. Bet lieka klausimas, ar konservatorių susilpnėjimas yra pastovus ir jau negrįžtamas reiškinys ir ar jie sugebės atsitiesti ir kovoti už savo vietas būsimajame Seime.

Mano galva, TS-LKD reitingai ir vidinis chaosas partijoje silpnina jos galimybes rinkimuose, tačiau laiko dar yra daug ir potencijos šioje partijoje didelės, todėl tikėtis išlikti ir laimėti papildomus balsus dėl jų silpnumo yra labai rizikinga ir nesukuria jokių normalių vertybinių perspektyvų liberalams, kokioje partijoje jie bebūtų.

Lauras Bielinis